Skaitiniai     


Prieš Kalėdas... 

Sako, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai. Adventą aš irgi išgyvenu kaip laiką, per kurį ima šurmuliuoti mūsų jausmai. Ir gal dėl to, kad jie prabyla, visa erdvė ima keistis: vienur ji rimsta, užsipildo tyla, lėtumu; kitur viskas ima blizgėti, skambėti, lėkti, užlieti. Kad ir kaip šį laiką pasitinkame ar nepasitinkame, jis pas mus ateina ir ima žadinti tai, kas visus metus, kartais net ne vienerius, gyveno su mumis tyliai... 


Kur nuvestu kojos, jei klausytume jų?!.. 

Ar galvoji apie savo kūną taip, tarsi jis būtų tavo namai?“ Andrea Olsen, kūno judesio terapeutė, paklausė liūdesio apimtos bičiulės. O kaip į kūną žvelgiame kiekviena iš mūsų? Ar jis yra mūsų namai, kuriais rūpinamės, kuriuose esame apsigyvenusios? O gal kažkas, ką ryškiai jaučiame turinčios, vis nudažančios vieną kitą išorinę sieną, bet taip ir nedrįstančios atverti durų ir bent akies krašteliu žvilgtelėti į vidų?