Kur nuvestų kojos, jei klausytume jų?!..



Ar galvoji apie savo kūną taip, tarsi jis būtų tavo namai?“ Andrea Olsen, kūno judesio terapeutė, paklausė liūdesio apimtos bičiulės. O kaip į kūną žvelgiame kiekviena iš mūsų? Ar jis yra mūsų namai, kuriais rūpinamės, kuriuose esame apsigyvenusios? O gal kažkas, ką ryškiai jaučiame turinčios, vis nudažančios vieną kitą išorinę sieną, bet taip ir nedrįstančios atverti durų ir bent akies krašteliu žvilgtelėti į vidų?

Atrodytų, jog kūno, ypatingai moters, mūsų dienomis apstu. Neretai jis mažai aprengtas, gražiai įdegęs, lieknas, jei afišos ar ekranas skleistų kvapus, svaigtų galva nuo nuostabiausių jį dengiančių aromatų. Dar dažniau jis atrodo sveikai, jaunai, tvirtai. Ir žinoma, „visa tai gali turėti kiekviena“, tik reikia įsigyti vieną ar kitą produktą, nueiti į vieną ar kitą treniruotę, pritaikyti vienokią ar kitokią dietą ir štai... Tai tikrai gali džiuginti. Kiekvienos moters prigimtyje slypi begalinis, gal net pirminis troškimas būti pamatytai. Ir pamatytai ne tiesiog kaip moteriai, o kaip gražiai moteriai...

Grožis, sveikata, spindėjimas yra tai, ko mes laukiame iš savo kūno. Kokį norime jį dažniausiai padaryti. Tačiau ar kūną, kurio mums taip reikia, kad pajustume savo vertę, suvokiame kaip savo dalį? Tokią dalį, kurioje pačioje savaime slypi didžiuliai lobiai. Lobiai, su kuriais jau nieko nebereikia daryti, kuriems nebetrūksta įdegio, kremo nuo raukšlių, kuriems nieko nebereikia įrodyti, jie patys iš savęs yra nuostabūs. Žmogaus kūnas gali būti patys nuostabiausi namai, kuriuose apsigyvenus tampa paprasčiau, aiškiau, šilčiau, gražiau, šviesiau, tikriau.    

O ką reiškia apsigyventi savo kūne? Ką reiškia sukurti su juo santykį? Įsikūnyti? Ar nepakanka to, kad bandome jį išlaikyti kuo sveikesnį, kuo gražesnį, kuo jaunesnį? Kas jei ne rūpestis kūnu yra bandymas jį grūdinti, judinti, išlaikyti aktyvų? Ir taip, ir ne... Kad būtų aiškiau, pabandysiu pasidalinti tuo, ką galbūt atpažinsite ir jūs. Pabandysiu atskirti kur link mus gali nuvesti tos pačios kojos, kuomet esame ir kuomet nesame santykyje su jomis...

Dvi laisvos valandos dienoje. Tiksliau dvi valandos, per kurias taip norisi pailsėti, pasijusti gražia, gal ne tyčia ir pamatyta. Mano protas gerai žino, kas man padeda: baseinas, kirpėja ir kas nors skaniai sveiko. Tik būtinai sveiko... Planas įgyvendintas, tačiau geriausiu atveju jo rezultatas džiugina tol, kol pasiekiu darbo vietą, namus ar kokią kitą užduotį. Pojūčio lyg nebūta, o ką jau kalbėti apie kitos dienos rytą. Ir vėl galima iš naujo. O gal man reikia ko nors kito? Gal vis gi tas baseinas ne pati geriausi atgijimo priemonė, ar kirpėją ne tą pasirinkau. Ir nuo šiol gal tikėsiu kita sveikos mitybos teorija, kuri teigia priešingai nei pirmoji.

Tik negalvokite, kad plaukioti, pasigražinti ar kitaip savimi pasirūpinti yra blogai. Žinoma, kad ne. Tačiau kaip pasirūpinti savimi, geriausiai žino kūnas, o ne išoriniai ekspertai. Kai esame santykyje su juo, jis nuostabiai aiškiai pasako, ko jam reikia, ko jis pasiilgęs, kas jį gali paremti, palaikyti, kad   jame gyvenančios mintys ir jausmai nurimtų, sutvirtėtų, įgytų pagrindą ir aiškumą. Ko reikia, kad jis ne tik savyje jaustųsi saugus, bet kad galėtų eiti į atvirą ir maitinantį, intymų santykį su kitu asmeniu.

Tikiu, jog bandymas prakalbinti savo kūną gali skambėti kiek keistai. Galiausiai, net jei ne keistai, tai kaip tai padaryti? Durys į tikruosius mūsų namus pirmiausia yra pojūčiai. Jei tas pačias dvi valandas pradėtume kiek kitaip. Ne nuo galvos, o nuo pėdų. Tiesiog žingsniuotume ir stebėtume ką jaučia mūsų kojos: gal joms šalta, gal kažkur maudžia, gal tvinksi? Kur toliau keliauja šie pojūčiai? Kokios kūno dalys prie jų prisijungia? Kur link jos juda? Kur mane traukia mano klausa, uoslė, rega, odos pajautimas? Beveik esu tikra, kad daugelis iš mūsų nueitume visai kitur, nei mus kvietė protas, o tiksliau jame tūnantys pasaulio, bet ne mano kūno kvietimas. Ir jei leistume būti vedamos kūno, greičiausiai jis mus nuvestų ten, iš kur grįžtume pasimaitinusios ilgesniam laikui nei iki kitos patirties ar iki vakaro.    

Taigi ar kūnas yra mano namai? Namai, į kuriuos man drąsu įeiti, kuriais galiu pasitikėti ir kuriuose man miela gyventi? Kaip bebūtų keista,  nors kūnas yra viena svarbiausių mūsų asmenybės dalių, kurią mes neretai naudojame savo kaip asmens vertei pajusti, vargu ar daugelis iš mūsų  galėtume atsakyti „taip“. Kad taptume savo jausmų, minčių šeimininkės, pirmiausia verta apsigyventi kūne – savo namuose. Apsigyventi jame per bandymą klausytis jo siunčiamų ženklų, stebėti pojūčius, per juos ateinančius kūno, jausmų ir proto poreikius. Apsigyventi jame per judėjimą, kuris veda prie tokio buvimo, kuris iš ties yra geriausias mums. Apsigyventi per patikėjimą, jog tai, ko prašo mūsų kūnas, reikia ne tik jam, bet mums kaip moterims. Per įsikūnijimą mes galime kur kas aiškiau patirti save, kitą ir mus supantį pasaulį.    

Taigi, jei turite laisvą valandėlę, pabandykite nesėsti į mašiną ir leistis nuvežamos, ten kur kažkam reikia, kad jūs būtumėte, bet išeiti savomis kojomis ir pasitikint jomis nueiti ten, kur jums reikia būti... Ten, iš kur grįšite jaunesnės, sveikesnės, tikresnės, gražesnės ir svarbiausia labiau mylinčios, o ne labiau priekaištaujančios ir reikalaujančios iš savęs. 

2011 m.