Prieš Kalėdas...


Sako, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai. Adventą aš irgi išgyvenu kaip laiką, per kurį ima šurmuliuoti mūsų jausmai. Ir gal dėl to, kad jie prabyla, visa erdvė ima keistis: vienur ji rimsta, užsipildo tyla, lėtumu; kitur viskas ima blizgėti, skambėti, lėkti, užlieti. Kad ir kaip šį laiką pasitinkame ar nepasitinkame, jis pas mus ateina ir ima žadinti tai, kas visus metus, kartais net ne vienerius, gyveno su mumis tyliai... 

Kol neturėjau vaikų, laikas prieš Kalėdas man labiausiai siejosi su nebaigtų darbų darymu. Ataskaitos, renginiai, susitikimai, sveikinimai partneriams, dėkojimai... Šiuos darbus dažniausiai lydėdavo mintys: "Privalau spėti!", "Na kitais metais, tai tikrai viską pradėsiu užbaiginėti ankščiau!", "Ir dar dovanos!". Vienų darbų pabaigos leisdavo pasidžiaugti, kitų - pajusti, kad vėl pristigau tobulumo (kitais metais žinoma pasistengsiu ir taip nebebus), bet visą tai man primindavo bendrą bėgimą į traukinį. Kai reikia greitai, bet tvarkingai susidėti daiktus ir nubėgus nemenką atkarpą su nešuliais rankose, stabtelėti prieš pat traukinio duris, pasitempti ir besišypsant įsėsti į Kalėdų vagoną. O tada, visi jausmai atsiradę bėgimo momentu apsikloja nuovargiu ir užmiega iki kitų metų...

Kai į mano gyvenimą atėjo motinystė, laikas išties tapo daug erdvesnis. Tapo įdomu stebėti, kad metas prieš Kalėdas vis vien primena bėgimą į traukinį. Gal tik ne iš karto, o vis spartinant žingsnį, kuris galiausiai virsta lėkimu. Tik jausmų jau čia daugiau atsiranda. "O aš paprašysiu Kalėdų senelio ir jis man atneš!". Ši frazė mane nuginkluodavo. Ji mane iš karto sujungdavo su noru savo vaikui išpildyti visas jo svajones, net ir pačias didžiausias, pačias brangiausias. Apie jokį mano ribotumą čia negali būti nei kalbos. Juk ir taip visus metus esu ribota: tai nepažaidžiu tiek, kiek reikėtų; tai nenuperku, to ko nori; tai per dažnai išeinu į darbą; tai subaru, ten kur nenorėjau; tai nepasistiprinu; tai jausmų nepamatau; tai garsiai pasakiau, kad jau pavargau nuo visko... Žodžiu jei, kas ir gali išpirkti visas mano kaltes, tai Kalėdų senelio su didelėmis dovanomis vaidmuo. O jei ne su didelėmis, tai su daug mažų, geriausiai rankų darbo, kad kuo daugiau naktų užimtų. Vis šokia tokia išpirka.

Ech, jei būtų "santykių suvedinėjimas" tik su vaikais.... Juk per Adventą reikia būti ypatingai gerai. Ir tuomet atsiranda Advento kalendorius su dažniausiai 26 užduotėlėmis kiekvienai dienai: parašyti, paskambinti, aplankyti, pažaisti, nueiti, iškepti, išvirti, nudažyti, pasikviesti į svečius, pasninkauti, atiduoti, pasidalinti... Ir vėl parašyti, paskambinti... Savo krikšto vaikams, seneliams, senai matytiems giminaičiams, artimiems draugams, tolimiems draugams, dar šalia gyvenantiems kaimynams, stokojantiems, kenčiantiems. Ir dovanėlės. Bent po mažą dovanėlę. Kad būtų mieliau ir pigiau, labiausiai tinka rankų darbo. O jei dar pridėtume, kad darželiai, būreliai, mokyklos ir mokyklėlės vis ragina sudalyvauti jų adventiniuose, kalėdiniuose vakaruose, popietėse... 

Prieš kelis metus perskaičiau vienos mamos pasidalinimą, kad kai visi sėdi ir mėgaujasi Kūčių vakariene, jai norisi griūti į lovą ir išsimiegoti. "Tikrai taip!" - pasakiau sau. Tada pradėjo suktis mintis, jog tas laikas prieš Kalėdas, yra tarsi koks laikas prieš pabaigą. Kai reikia padaryti viską, ko visus metus nedariau. Ko visus metus vengiau, bijojau, gal pykau, gal buvo gėda, jaučiausi kalta, ko nemokėjau. Ir tai mane atitolino nuo noro susitikti, parašyti, paskambinti, pažaisti, pamatyti, išgirsti. Tik kaip imti ir padaryti viską per tą mėnesį? Matyt vieninteliu būdu - daryti visko tiek, kad nebesigirdėtų, ką tie jausmai kalba. 

Buvo įdomu pamatyti ir tai, kad Kalėdas aš vis dar regiu kaip stebuklų laiką. Kur vis gi stebuklingiausia yra tai, jog Kalėdų senelis atnešdavo dovanų. Visai nesvarbu kokio dydžio. Pati ta paslaptis vien ko jau verta. Čia lyg ir viskas aiškiau tampa: juk, kad atneštų dovanų, reikia būti "gerai". Kaip tai pelenei, kuri turi takelius nušluoti, rožes palaistyti, kad į puotą patektų. Tuomet prakalbo dar vienas jausmas - liūdesys. Liūdesys, kad  prieš Kalėdas neužtenka tiesiog būti, pasipuošti savo vidų bei išorę ir į jas ateiti... Ir tą pasipuošimą aš regiu kaip leidimą sau atsinešti nebaigtus darbus, apleistus santykius, savo ribotumą, netobulumą, pažeidžiamumą, jausmus, kurių negalime atsižadėti net per Kalėdas. Ateiti bijant, pykstant, jaučiant skausmą, kaltę, gėdą... 

Dabar, man patinka galvoti apie Adventą, kaip apie laiką, kada kalba jausmai. Kada aš ne palieku savęs, savo kūno, kad padaryčiau, ką nors gero, o grįžtu. Į tvartelį, kur jei tylėsiu, išgirsiu prabylantį savo vidų. Ir Kalėdos tuomet atrodo kaip pabaigos ir naujos pradžios repeticija. Šis laikas man nebėra vien cinamono, šilumos, spindesio, jaukumo, gerumo laikas. Nebėgti ir nebandyti būti kitokiai nei visus metus, nėra paprasta. Tam reikia bent vieno bendraminčio, norinčio išgirsti vidinį kalbėjimą, šalia. Ypač nelengva pradžioje, kai ima kalbėti nepasitenkinimas, pyktis, baimė. Po jų kaltė ir gėda. Tada eilė liūdesiui, gal net skausmui. Ir kai dauba jau pakankamai gili ją pamažu užpildo tyla, džiaugsmas, švelnumas, ilgesys, noras susitikti... Ir kaip bebūtų paradoksalu: toje dauboje lengvai atsiranda dovanos, laiškai, susitikimai, pasidalinimai. Gal ne tokie gausūs ir dideli. Bet labai tikri, iki Kalėdų pamažu užauginantys džiaugsmą, o ne nuovargį. Ir svarbiausia, besitęsiantys ir po Kalėdų....

Švelnaus Tau Advento